Vienai šeimai ruošiantis artimojo paminėjimui reikėjo kapavietės be gėlių. Svarbiausios detalės buvo žvakė ir akmenukai, kuriuos šeima planavo sudėti per apeigas.
Moteris kreipėsi likus savaitei iki trisdešimtos dienos po laidotuvių. Ji norėjo pasiruošti pagal savo šeimai svarbias žydų tradicijas. Su tokiu prašymu dar nebuvome susidūrę, todėl paprašiau papasakoti, kas jai svarbiausia. Šiuo atveju geriausią darbų kryptį galėjo nurodyti pati šeima.
Paminklinė plokštė buvo planuojama vėliau, tad reikėjo laikino sprendimo. Sutarėme suformuoti tvarkingą kapavietės kalnelį. Tačiau atvykusi komanda pamatė, kad po liūčių žemė sukritusi ir kapavietė atsidūrusi duobėje. Planą teko pritaikyti prie vietoje rastos situacijos.
Rezultatas buvo ramus, tvarkingas vaizdas be nereikalingų detalių. Ši istorija man primena, kad pirmiausia reikia išgirsti žmogų. Vienos šeimos pageidavimai neturi tapti mūsų iš anksto paruoštu šablonu.