Kartais sunkiausia ne pradėti valyti kapavietę, o pripažinti, kad vienam su darbais susitvarkyti per sunku. Tokių pokalbių savo darbe girdžiu ne vieną.
Žmogus atvyksta į kapines, pamato ilgai neatliktus darbus ir nežino, nuo ko pradėti. Kitam trukdo atstumas ar skaudūs prisiminimai. Sprendimas nusikelia dar vėlesniam laikui.
Kai žmogus paskambina ir pasako turintis apleistą kapą, galime pradėti nuo esamos būklės įvertinimo. Tuomet didelis, neaiškus rūpestis tampa konkrečių darbų planu.
Man gera matyti, kai sutvarkyta vieta vėl lankoma ir prižiūrima. Šis pasakojimas apibendrina pasikartojančią darbo patirtį, o ne vieno konkretaus kliento įvykį.