Šiandien norėjau tiesiog sustoti ir padėkoti savo komandai.
Moterims. Mamoms.
Už tai, kad jos yra mamos.
Už tai, kad dirba taip atsakingai.
Už tai, kad padeda mūsų klientams pasirūpinti savo mamomis.
Ir tada… gaunu žinutę.
„Laba diena, Rūtele, ar sutvarkėte mano kapelius?“
Persmelkė nerimas.
Ar tikrai kažkam praleidome sutvarkyti kapą…
Patikrinu – taip, praeitais metais buvo susitarimas.
Skambinu vienai savo komandos mamytei.
Motinos diena. Ir vis tiek… supratingai išklauso, sustoja, įsitraukia.
Toliau aiškinuosi – užsakymas neapmokėtas.
Todėl ir nebuvo įtrauktas. Paskambinu klientei.
Ji prisipažįsta – užsakė, bet pamiršo apmokėti.
Nusiminė… „Nieko, tada apmokėsiu ir artimiausiomis dienomis sutvarkysite…“
Sakau:
„Nesijaudinkite. Šiandien Mamos diena, mano kolegė jau pakeliui. „
Ir tą akimirką supratau…
Kiek daug reiškia tai, ką darome. Galime užtrukti aiškindamiesi, kas kur suklydo, bet kartais pakanka paprasto žodelio „suprantu”.
Klientė – laiminga.
Aš – be galo laiminga. NES TURIU KOMANDĄ, KURI NE TIK DIRBA.
Ji supranta. Jaučia. Reaguoja.
💚 Su Motinos diena visoms mamoms.
Ir ypatingai – mano komandai.
