Motinos diena visada ateina netikėtai…
O kartu su ja – ir užsakymų banga.
Savaitė iki šios dienos pas mus visada būna kitokia. Skambučiai. Žinutės per WhatsApp. Užsakymai per svetainę. Telefonas netyla. Kolektyve – dvigubai daugiau žmonių. Net įsidiegėme daugiau automatizacijos, kad suspėtume.
Ir vis tiek… ne visiems priminta, praleisti skambučiai…
Perskambinu vienam iš jų.
– Laba diena, radau praleistą skambutį
– Laba diena, Rūta! Jūs neįsivaizduojate kaip džiaugiuosi, kad atskambinote. Tikiuosi, Jūs ir šiais metais dirbsite?
– Taip, dirbsime.
Ir tada… kitame ragelio gale išgirstu, kaip moteris pradeda verkti.
Iš palengvėjimo.
– Žinokite, aš Jūsų ieškojau…Per internetą… pamečiau kontaktą… Žinojau tik vardą – Rūta… Praeitais metais taip džiaugiausi Jus radusi. Taip man padėjote…
Ir dabar galvojau – kaip Jus surasti…
Kelias valandas bandžiau… o dar kai nekėlėte ragelio… buvau įsitikinusi, kad šiemet kapai liks apleisti… Net baisu buvo apie tai galvoti…
– Nurimkite, – sakau.
– Mes visada perskambiname.
Ir nusišypsojau.
– Dabar galime kartu ramiai suplanuoti naują sezoną…
Moteris nurimo, susitarėme ir pradėjome naują mūsų istoriją.
Tokia priežastis kai kam gali atrodyti nesvarbi – „Tik kapai.“
Bet yra žmonių, kuriems tai – ne tik vieta.
Tai – santykis.
Tai – prisiminimai.
Tai – ramybė arba jos nebuvimas.
Mūsų darbas nėra tik sutvarkyti kapą.
Mūsų darbas yra:
padėti žmogui jaustis ramiai.
Ir žinoti, kad viskas – pasirūpinta.
