Paskambino klientė. Sako:
„Žinote, jau metai kaip džiaugiuosi jus radusi…“
Nusijuokiau – visada gera tai girdėti. Bet ji tęsė:
„Turiu dar vieną naujieną. Aš kraustausi į senelių globos namus. Man ten bus gerai. Anūkas pažadėjo mane lankyti kas savaitę.“
Sutrikau. .. O mieloji klientė, ramiai, be jokio dramatizmo išbėrė:
„Bet noriu jūsų paslaugą užsakyti kokiems penkeriems metams. Kad… man išėjus žinočiau – viskas bus tvarkinga.“
Tą akimirką sustojau. Pasakiau:
„Gal dar neskubėkime galvoti apie išėjimą … juk turėsite ir ten telefoną “
Ji tyliai atsakė:
„Sveikata sparčiai ritasi žemyn. Akys jau beveik nemato. Bet tiesa ir iš ten Jums galėsiu paskambinti…“
Bandžiau galvoti praktiškai:
„Mes dar nesame teikę paslaugų taip toli į priekį… reikėtų, kad kažkas tikrintų mūsų darbą.“
Ji iš karto turėjo sprendimą:
„Anūkas. Jis jau dabar skaito mano laiškus. Papasakoja, kokias nuotraukas atsiunčiate. Aš viską žinau. Jis viską žino. Esu patenkinta. Nieko nenoriu keisti.“
Norėjau paklausti – o kodėl anūkas negalėtų tuo pasirūpinti vėliau…
Bet neišdrįsau.
Pasakiau:
„Ačiū jums už tokį pasitikėjimą.“
Ji nusijuokė. Lengvai, šiltai.
Ir tada pasakė:
„Aš tiesiog laiminga. Važiuoju į gerą vietą tarp savo amžiaus žmonių. Manimi pasirūpins. Ir dar kapais bus pasirūpinta, kai atgulsiu.“
Tą akimirką supratau – ji nesiruošia išeiti.
Ji tiesiog nori būti rami.
Sutarėme:
pradėsime nuo sezoninės priežiūros,
o ji ramiai įsikurs naujuose namuose.
Atsisveikinome palinkėdamos viena kitai sveikatos.
💚 Tokie pokalbiai primena – žmogui svarbiausia ne paslauga, o ramybė žinant, kad viskuo bus pasirūpinta.
