Prieš kelerius metus telefonu susipažinau su labai malonia močiute.
Ji pasidžiaugė savo garbingu amžiumi, pasakojo, kad gyvena toli, o kapai rūpėjo – tik vaikas ne Lietuvoje.
Mes sutvarkėme jos artimojo kapą – apleista vieta virto jaukia prisiminimų erdve.
Ji džiaugėsi, susigraudino ir tarė:
„Kai manęs nebebus, paprašysiu, kad mano vaikas kreiptųsi pas jus.“
Praėjo žiema, pavasaris, vasara… Ir vieną dieną gavau žinutę – tas pats vardas, tik šįkart ne skambutis – laiškas
Trumpai, paprastai:
„Atsirado naujas kalnelis, norėčiau užsakyti tvarkymą. Mamytė pas Jus užsakinėjo…“
Mūsų darbas kartais tampa kartų palikimu. Graudu, bet kartu šilta – nes padedame tęsti meilę, kuri išlieka ne žodžiais, o rūpesčiu. 🌿
🕯️ Branginkime vieni kitus.
Kol dar galime paskambinti, paklausti ar tiesiog pasakyti – ačiū.
