Pirmadienio rytą perskambinau klientui po savaitgalį praleisto skambučio. Prisistačiau ir išgirdau:
„Blogai dirbate savo darbą.“
„Supratau. Patikslinkite, prašau, kas konkrečiai yra blogai?“ – paklausiau.
Paaiškėjo, kad giminės skundžiasi neprižiūrėta kapaviete, nors klientas jos priežiūrą užsakė visam sezonui.
Atsidariau sistemą. Užsakymas buvo kapavietės priežiūrai kas penkias savaites. Po ankstesnio tvarkymo klientui buvo išsiųstos nuotraukos, o kitas vizitas jau suplanuotas. Paaiškinau, kokiu dažnumu buvo užsakyta priežiūra. Klientas patvirtino, kad nuotraukas gavo ir tuomet viskas buvo gerai, tačiau atsakė:
„Man nerūpi. Jūs apsiėmėte ją prižiūrėti ir ji turi būti tvarkinga.“
Buvo nemalonu. Kapavietę jau ne kartą tvarkėme, siuntėme nuotraukas, o iki šio skambučio nebuvome gavę jokio signalo, kad kažkas netinka.
Tačiau tada pagalvojau ir apie kitą šios situacijos pusę. Paslaugą dažnai užsako vyresnis žmogus, kuris pats galbūt nebegali taip dažnai nuvažiuoti į kapines. Kai giminės sužino, kad kapavietės priežiūra patikėta mums, gali atsirasti ir spaudimas: jeigu samdote priežiūrą, kapavietė turi būti visada tvarkinga.
Bet tas „visada“ turi savo dažnumą. Jei sutarta atvykti kas penkias savaites, kapavietę sutvarkome kas penkias savaites. Tarp vizitų lyja, šviečia saulė ir auga žolė.
Todėl kartais reikia ne pyktis, o pasikalbėti: kokio dažnumo priežiūros iš tikrųjų reikia konkrečiai kapavietei ir kokio rezultato tikisi šeima?
Priežiūra reiškia, kad mes pasirūpinsime. Bet ji nereiškia, kad gamta tarp mūsų vizitų sustoja.