Pirmadienio rytą perskambinu klientui po savaitgalio skambučio.
Prisistatau.
Ir girdžiu:
– Blogai dirbate savo darbą.
Sakau:
– Supratau. Patikslinkite, prašau, kas konkrečiai yra blogai?
Pasirodo, visi giminės skundžiasi, kad kapavietė neprižiūrėta. O klientas ją užsakė prižiūrėti visam sezonui.
Atsidarau sistemą.
Užsakymas – kapavietės priežiūra kas 5 savaites.
Paskutinį kartą nuotraukas klientas gavo rugpjūčio 17 dieną. Kapavietė buvo sutvarkyta. Artimiausias vizitas suplanuotas iki rugsėjo 23 dienos.
Paaiškinu. Jis patvirtina jog gavo kitas nuotraukas ir viskas gerai, bet…
– Man nerūpi. Jūs apsiėmėte ją prižiūrėti ir ji turi būti tvarkinga.
Buvo nemalonu.
Ypač todėl, kad kapavietę jau ne kartą tvarkėme, nuotraukas siuntėme ir iki šio skambučio negavome jokio signalo, kad kažkas netinka.
Tačiau tada pagalvojau apie kitą dalyką.
Dažnai paslaugą užsako vyresnis žmogus. Jis pats galbūt nebegali taip dažnai nuvažiuoti į kapines.
O kai giminės sužino, kad kapavietės priežiūra patikėta mums, atsiranda labai paprastas įsivaizdavimas ir spaudimas:
jeigu samdote priežiūrą, kapavietė turi būti visada tvarkinga.
Bet tas „visada“ turi savo dažnumą.
Jeigu į kapavietę atvykstame kas 5 savaites, vadinasi, mes ją sutvarkome kas 5 savaites.
O tarp mūsų vizitų lyja, šviečia saulė ir žolė auga.
Ypač šiais metais.
Todėl kartais reikia ne pyktis, o tiesiog pasikalbėti ir suprasti, kokio dažnumo priežiūros iš tikrųjų reikia tai konkrečiai kapavietei.
Priežiūra reiškia, kad mes pasirūpinsime.
Bet ji nereiškia, kad gamta tarp mūsų vizitų sustoja.
