Vakar viena žurnalistė man uždavė, atrodytų, paprastą klausimą: dėl kokių priežasčių žmonės dažniausiai negali pasirūpinti artimųjų kapais? Koks apleistos kapavietės atvejis man įsiminė?
Ir tada supratau – gal visai nesvarbu, kodėl žmogus prašo mūsų pagalbos. Gal svarbiau, kas jį stabdo kreiptis?
Daugeliui žmonių tokia užklausa neįprasta, nejauki ar net gėdinga. O mums – įprastas darbas.
Kapavietė kurį laiką neprižiūrėta. Gal gyvenimas susiklostė taip, kad nebuvo galimybės nuvažiuoti. Gal vis atidėliojote. O gal tiesiog nežinojote, nuo ko pradėti.
Ir ta mintis ilgai „ėda“ žmogų.
Mums tai nėra nei keistas, nei gėdingas prašymas. Mes galvojame ne apie tai, kas buvo nepadaryta, o apie tai, ką galime padaryti dabar ir kaip kapavietė atrodys toliau.
Žinote, dažniausiai kapai, kurie vakar dar buvo apleisti, nuo šiol Vėlines pasitiks tvarkingi.
O jų artimieji galės atsikvėpti. Galbūt pagaliau – ramiau ir su mažiau kaltės jausmo.
Iš savo patirties galiu pasakyti – po tokių kapaviečių sutvarkymo ne kartą girdėjome palengvėjimo ašaras, o vėliau kapavietė tampa nuolatos tvarkinga.
Svarbiausia ne tai, kiek laiko kapavietė buvo netvarkyta.
Svarbiausia – kad šiandien kažkas pasikeitė
