Paskambino man viena senyvo amžiaus moteris ir sako:
– Mano dukra Jus rado internete. Ar sutvarkysite mano sūnaus kapą? Aš gyvenu toli, marti ir taip turi rūpesčių, nenoriu apkrauti. Dabar kapavietė atrodo prastai, o greitai bus 12 metų, kai sūnus mus paliko. 12 gėlių…
Moteris susigraudino.
Pasakiau, kad nesirūpintų. Mes tikrai padėsime ir nuimsime bent vieną rūpestį – nerimauti, kad kapavietė atrodys blogai. Paprašiau papasakoti savo norus, tada pasiūliau ir savo matymą. Sutiko.
Atėjo minėjimas… Po savaitgalio randu kelis praleistus skambučius. Perskambinu.
Moteris susijaudinusi. Verkia.
Pirma mintis pralėkė – gal nepatiko? Gal kažkas blogai? Nors pagal nuotraukas išpildėme viską, ką pažadėjome. Kai tokios progos, niekada negali žinoti, kaip žmogus priims skausmą, į ką susikoncentruos.
Ir tada moteris pradėjo pasakoti:
– Iš pradžių skambinome, nes nuotraukų negavome. Bijojome, kad neatlikote darbo. O Jūs nekėlėte ragelio.
Sakau:
– Taip, savaitgaliais mes nedirbame.
– Supratau. Mes net įrankius pasiėmėme, galvojome patys važiuoti tvarkyti. Tačiau vėliau dukra rado nuotraukas. Buvome jų nepastebėję ir bereikalingai jaudinomės.
Ir žinote, kai atvykome į vietą, apsiverkiau… Kapavietė atrodė nuostabiai. Ir jūs atsižvelgėte į mano norą padaryti margą gėlių akcentą. Visi giminės prašė Jūsų nuotraukų, nes labai patiko…
Aš atsikvėpiau. Padėkojau. Taip norisi visada padėti. Tačiau kartais pritrūksta tikėjimo savimi.
Nes taip jau būna – keli blogi komentarai gali sugadinti pasitikėjimą savimi, nors už jų stovi šimtai patenkintų klientų.
O tokie skambučiai primena – ne visada tyla ragelyje reiškia, kad kažkas negerai.
