Paskambino man viena senyvo amžiaus moteris ir sako:
– Mano dukra jus rado internete. Ar sutvarkysite mano sūnaus kapą? Aš gyvenu toli, marti ir taip turi rūpesčių, nenoriu apkrauti. Dabar kapavietė atrodo prastai, o greitai bus 12 metų, kai sūnus mus paliko. 12 gėlių…
Moteris susigraudino.
Pasakiau, kad nesirūpintų. Mes tikrai padėsime ir nuimsime bent vieną rūpestį – nerimą dėl kapavietės būklės. Paprašiau papasakoti savo norus, tada pasiūliau, kaip galėtume kapavietę sutvarkyti ir papuošti. Ji sutiko.
Atėjo minėjimo diena. Po savaitgalio radau kelis praleistus skambučius. Perskambinau.
Moteris susijaudinusi. Verkia.
Pirma mintis pralėkė – gal nepatiko? Gal kažkas blogai? Nors nuotraukose mačiau, kad išpildėme viską, ką pažadėjome. Tokiomis progomis niekada negali žinoti, kaip žmogus išgyvens skausmą ir į ką sutelks dėmesį.
Ir tada moteris pradėjo pasakoti:
– Iš pradžių skambinome, nes nuotraukų negavome. Bijojome, kad neatlikote darbo. O jūs nekėlėte ragelio.
– Taip, savaitgaliais mes nedirbame, – paaiškinau.
– Supratau. Mes net įrankius pasiėmėme, galvojome patys važiuoti tvarkyti. Tačiau vėliau dukra rado nuotraukas. Buvome jų nepastebėję ir be reikalo jaudinomės.
Ji tęsė:
– Ir žinote, kai atvykome į vietą, apsiverkiau… Kapavietė atrodė nuostabiai. Ir jūs atsižvelgėte į mano norą padaryti margą gėlių akcentą. Visi giminės prašė jūsų nuotraukų, nes labai patiko…
Aš atsikvėpiau. Padėkojau. Taip norisi visada padėti. Tačiau kartais pritrūksta tikėjimo savimi.
Nes taip jau būna – keli blogi komentarai gali pakirsti pasitikėjimą savimi, nors už jų stovi šimtai patenkintų klientų.
O tokie skambučiai primena – ne visada tyla ragelyje reiškia, kad kažkas negerai.
